Iveta
Universitetas
El. paštas: iveta@gmail.lt

Švietimo sistema ir konkrečiai religinis švietimas yra vienas iš kolektyvinių agentų, prisidedančių prie religijos konstrukto formavimo. Modernios valstybės skatinančios nemokamą ir privalomą išsilavinimą įtvirtina svarbią savo padėtį švietimo formavime, kuris tampa terpe valstybės ir visuomenės sąveikai, kas taip pat atspindi, jog absoliuti dauguma XXI amžiaus vaikų, neatsižvelgiant į jų tikėjimo pagrindus ar sekuliarias pasaulėžiūras, gaus išsilavinimą per valstybės finansuojamą sistemą (Berglund et al. 2016: 1). Dėl šios priežasties svarbu atsižvelgti į valstybės nuostatas religiniame švietime, kuris taip pat didžia dalimi kontroliuojamas jos bei atspindi pačios valstybės idealus ir nuostatas (Souza 2017). Lietuvoje vyraujant konfesiniam religiniam švietimui, kuris koncentruojasi į tradicinės arba valstybės pripažintos religijos dėstymą, plačiai neanalizuojant kitų tikėjimų (Ališauskienė 2013), iškyla svarbus aspektas ir dėl daugumos religijos vaidmens, darančio įtaką religiniam švietimui. Konfesinio religinio švietimo konstravime neišvengiamai dalyvauja ir religinės bendruomenės, kurioms suteikiama teisė ir galia implikuoti savo religinį mokymą į religinio švietimo sritį. Tuo tarpu kyla klausimas dėl religinių mažumų padėties konfesinio švietimo plotmėje, kurioje daugiausia dėmesio skiriama valstybės ir Katalikų religinės daugumos Lietuvoje sąveikai, atsispindinčiai ir Lietuvos teisinėje sistemoje. Ar teisės suteikiamos religinėms mažumoms bei kaip šios grupės reprezentuojamos konfesinio religinio švietimo erdvėje, kuri yra pagrindinė ir bene vienintelė terpė mokymosi įstaigoje mokiniams susipažinti su religinėmis mažumomis ir jų pristatymu? Tyrimą pasirinkta atlikti bendrojo lavinimo mokyklų situacijoje, kaip viename iš faktorių, atskleidžiančių konstruojamą daugumos ir mažumos religijų santykį religijos ir valstybės sanglaudos kontekste. Siekiant ištirti religinių mažumų reprezentavimą pasirinkta atlikti kokybinę turinio analizę, analizuojant bendrojo lavinimo socialinės ir humanitarinės krypties ugdymo programas bei mokymo priemones, kuriose inkorporuojama daugiausia religinio švietimo medžiagos. Empirinė tyrimo dalis atskleidžia, jog socialinės ir humanitarinės krypties ugdyme pasireiškia tolerancijos kitoms religijoms minėjimas religinio pliuralizmo kaip tolerancijos tipo rėmuose, pastebima ir Romos katalikų bažnyčios bei aplamai krikščionybės hegemonija, tiek minint jos vertingumą ir išskirtinumą iš kitų religijų, tiek pateikiant konstruktą „mes esame krikščionys“ bei vertinant kitas religijas ar klausimus krikščioniškuoju požiūriu. Taip pat dažnai pristatomos tik tradicinės religinės mažumos, netradicines ir nepripažintas priskiriant prie naujųjų religinių judėjimų, kurie dažniausiai tapatinami ir su sektos etikete, kuri siejama su žodžiais „pavojinga“, „abejotina“, „įtraukianti“ ir kt. Religinių mažumų ir daugumos santykis Lietuvos konfesiniame švietime išryškina hegemonines šio santykio apraiškas bei atspindi valstybės ir bažnyčios santykių modelį, kuriame Katalikų bažnyčia užima išskirtinę padėtį, nepaisant teorinių lygių teisių užtikrinimo principų įstatymuose.