Kiek vienišumo, kiek socialinės paramos esama šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje?

Apolonijus Žilys
Vytauto Didžiojo universiteto
Socialinių mokslų fakultetas
El. paštas: apolonijus.zilys@vdu.lt

Gabija Jarašiūnaitė-Fedosejeva
Vytauto Didžiojo universiteto
Socialinių mokslų fakultetas
El. paštas: gabija.jarasiunaite-fedosejeva@vdu.lt

Dažniausiai vienišumo jausmas yra traktuojamas kaip subjektyvus ir negatyvus asmeninės gyvenimo kokybės požymis, kuris yra susijęs su asmeninių socialinių ryšių „defektais“ ar kliuviniais kurti reikšmingus socialinės paramos tinklus. Vienišumas yra daugiaprasmis konstruktas, o dažniausiai moksliniame diskurse vienišumas tiriamas kaip socialinė izoliacija santykyje su negatyviais fizinės ir psichikos sveikatos padariniais ar kaip socialinės rizikos faktorius išaugantis senatvėje.
Šiame pranešime bus įdarbinama prieiga, kad vienišumas kaip asmeninių socialinių tinklų tankumo ir bendruomeniškumo suvokimas yra santykinis (o ne statistiškas) fenomenas, bei jis gali skirtis tarp skirtingų amžiaus kohortų ir namų ūkio formų tose kohortose. Reikšmingi asmeniniai demografiniai pokyčiai ir lūžiai gyvenimo ciklo metu nuo „jaunų suaugusiųjų“ prie „seno amžiaus“ kohortos (kurios vėlgi yra santykinės kintančioje visuomenėje) varijuoja laike ir priklauso nuo įvairių visuomenės kontekstinių transformacijų, o ir pačios amžiaus kohortos atskleidžia, kad egzistuoja reikšminga socialinės struktūros determinacija einamuoju laikotarpiu sustandartizuojanti individų patirtis per socializacijos procesą. Taipogi, vėlyvosios modernybės pasižymi transformacija, kad „natūralų“ linijinį trendą, kad su amžiumi didėja vienišumo paplitimas ir socialinė izoliacija, keičia nelinijinė („U“) tendencija, kai ne tik senesnės kohortos, bet ir jauniausios išsiskiria intensyviausia socialinės izoliacijos jausena. Šie pokyčiai gali būti apibendrinami kaip rizikos visuomenės išraiška, kai didėjanti individualizacija ir menkesnė socialinės struktūros integracija sukuria skirtingas individualizuotas nesaugumo patirtis tarp skirtingų kartų. Europos socialinis tyrimas (EST) suteikia galimybes empiriškai pažvelgti į kelis skirtingų Lietuvos kohortų vienišumo-asmeninės socialinės paramos indikatorius (bendravimo laiko intensyvumas su artimaisiais, artimų žmonių skaičius ir kt.) ilgalaikėje perspektyvoje, bei kaip šie indikatoriai keičiasi senėjant skirtingoms kohortoms.
Pranešimu ne tik bus siekiama atskleisti minėtų Lietuvos gyventojų vertinimų longitiudinę perspektyvą tarp kohortų, bet ir pažvelgti, kiek asmeniniai socialiniai ryšiai yra dinamiški ar statiški, bei priklauso nuo tam tikrų gyvenimo ciklo stadijų konkrečiose amžiaus kohortose.

Pranešimas parengtas įgyvendinant Lietuvos narystės Europos socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume (EST EMTIK) projektą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. VS-3).