Kartų hipokrizija sovietinėje visuomenėje

Vylius Leonavičius
Vytauto Didžiojo universitetas
El. paštas: Vylius.Leonavicius@vdu.lt

Lietuvoje pastaruoju metu suintesyvėjo įvairūs kartų tyrimai (L. Žilinskienė 2014, 2016, S. Kraniauskienė 2016, I. Šutinienė 2014 ir t.t.). Juose remiamasi Karlo Manheimo kartų teorija (Das Problem der Generation 1928), kurioje kartos išskiriamos ir pagrindžiamos kaip tam tikro istorinio laikotarpio įvykių paveikta panašaus amžiaus individų grupė. Bendras sociokultūrinis patyrimas ypač reikšmingas jauno amžiaus individams, kuomet socializacijos procesai vyksta intensyviausi. Pranešime konceptualiai aptarsime sovietiniu laikotarpiu sistemiškai suformuotą hipokrizijos reiškinį, kuris buvo bendras visos visuomenės, taigi visų kartų patyrimas. Tačiau kiekvienoje kartoje hipokrizija reiškėsi skirtingai. Hipokrizijos suvokimo ir elgesio skirtumai ne tik nuo savito kartos patyrimo, bet ir nuo struktūriškai skirtingos kiekvienos kartos vietos šeimoje ir visuomenėje bei nuo santykio su tarpukario visuomenės, kurioje nebuvo struktūriškai kuriame hipokrizija, atmintimi.
1990 m. buvo galima skirti tris kartas, kurios turėjo skirtingą hipokrijos suvokimą.
Pirmoji karta gimusi tarp 1925-1945 (seneliai), kuri buvo socializuota tarpukario Lietuvoje. Okupacijos pasekmės ypač stipriai šokiravo šią kartą, nes jie galėjo tiesiogiai lyginti abiejų visuomenių modelius ir jiems teko mokytis hipokrizijos.
Antroji karta gimusi tarp 1945-1965 (tėvai), kuri pilnai buvo socializuota sovietinėje Lietuvoje. Nors jie dar tiesiogiai buvo socializuojami ir Nepriklausomybės metu socializuotų tėvų, hipokrizija tampa jų gyvenimo „normalia“ laikysena.
Trečioji karta gimusi tarp 1965- 1985 (vaikai ir anūkai) gauna ištobulinta sovietinės socializacijos paketą ir prie hipokrizijos prisitaikiusius tėvus. Šios kartos tėvai darė karjerą prisitaikydami prie esamos sistemos. Jie matė tėvus, kuriems atrodė tarsi savaime aišku, kad galima daryti karjerą, demonstruojant išorinį lojalumą sistemai. Tai labiausiai sovietizuota karta.