Nuo nuasmeninto socialinio individo link santykiško subjekto

Irena Eglė Laumenskaitė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
El. paštas: egle.laumenskaite@gmail.com

Svarstant po-humanizmo ir trans-humanizmo prognozes, vertėtų paliesti neišvengiamai pirmesnį reiškinį – visuomenės ir žmogaus dehumanizavimo procesą. O jo apraiškas aptariant svarstyti ir klausimą ar tam neturėjo įtakos dehumanizavimo tendencijos socialinėje teorijoje, o dabar ir pačioje akademijoje? Jei klausiame ar sociologija reikalinga kaip humanistinis požiūris, neišvengiamai keliame paradigmos klausimą ir tuo pačiu klausimą ar tikrai sociologija, gimusi su modernybe, rėmėsi švietėjiška žmogaus kaip savikūrios ir laisvos būtybės samprata? Kokia įtaką žmogaus kaip subjekto nunykimui visuomenėje turėjo pati sociologija ir socialinio agento sampratos raida? Kas dabar, išsėmus po-modernistines paieškas ir sociologijoje, vėl sąlygoja būtinybę R. Mertono naujos įžvalgos (serendipity) komponentui?
Bus svarstoma: kritinio realizmo būtinybė ir sociologo kaip reflektuojančio subjekto apsisprendimo klausimas; paieškos įveikti struktūros-agento dualizmą; socialinių santykių sampratos įvairovė. O taip pat kokia santykio sociologija (relationalist vs relational) orientuoja į žmogaus kaip santykiško subjekto paiešką? Empirinio tyrimo srityje vertėtų klausti kas yra tyrėjas ir tiriamasis: kuomet pastarasis kaip socialinio proceso dalyvis yra abipusiame santykyje su tyrėju (viešosios sociologijos intencijos ir tyrimo dalyvaujant indėlis). Koks humanistinis požiūris padėtų susigrąžinti/ atrasti žmogų sociologijoje ir prisidėti prie socialinių pokyčių mažinant visuomenės dehumanizavimą?