Gerovės valstybių modelių, jų vertybių, bei suderinamumo su viešojo administravimo modeliais nustatymo problema

Arvydas Guogis
Mykolo Romerio universitetas
El. paštas: arvydasg@mruni.eu

XX-o amžiaus teorijos ir sprendimai dažnai nebeatitinka naujų, komplikuotų globalaus XXI-o amžiaus sąlygų, kai nebegalioja ankstesni dėsningumai. Mes stovime kažko labai didelio ir naujo prieangyje, kai sena nebegalioja, o nauja dar nesukurta, todėl net ir nedrąsius naujoviškus bandymus reikia skatinti, dažniau jiems pritarti, negu „blokuoti“, neprileisti ir atriboti. Socialinės problemos, tokios, kaip savarankiško darbo socialinės garantijos, socialinėje atskirtyje esančiųjų reintegracija, socialinės apsaugos biudžetų deficitai ir daugybė kitų verčia ieškoti kelių kaip pasiekti socialinę stabilizaciją įtemptose globalinėse ir vietinėse situacijose.
Autorius savo pranešime kelia tarpdisciplininių socialinių mokslų, tame tarpe – ir sociologijos mokslo požiūriu naujovišką problemą – gerovės valstybės modelių ir viešojo administravimo modelių atitikimo ir suderinamumo problemą. Jis teigia, kad liberalus-marginalinis gerovės valstybės modelis generuoja Naująją viešąją vadybą (kaip privataus sektoriaus metodus taikomus viešajame administravime), ir atvirkščiai. Bismarkinis – korporatyvinis modelis labiau siejasi su hierarchiniu vadybiniu modeliu, ir atvirkščiai, o institucinis-perskirstomasis, universalus modelis implikuoja Naująjį viešąjį valdymą (kaip atvirumo, skaidrumo, socialinio teisingumo, socialinės kokybės, socialinio pasitikėjimo ir socialinės atsakomybės elementais pagrįstą modelį), ir atvirkščiai. Autoriaus nuomone, į akis krentantys tokie atitinkami tų modelių santykiai yra neatsitiktinės priklausomybės, kurias būtina patikrinti įvairiais socialinių mokslų empiriniais metodais, tame tarpe – sociologiniais tyrimais. Atsakymai į klausimus dėl gerovės valstybių ir viešojo administravimo modelių atitikimo ir suderinamumo turi ne tik teorinę, ideologinę-vertybinę, bet ir praktinę-taikomąją reikšmę dėl gerovės sistemų ir viešojo administravimo praktikų adekvatumo, neprieštaringumo ir efektyvumo, kas mažintų vertybinį nihilizmą ir indiferentiškumą, švelnintų prieštaravimus, padėtų išvengti konfliktų ir įgalintų siekti darnaus vystymosi tikslų šiuolaikiniame pasaulyje.