Laisvėjimo našta. Lietuvių patirtys emigracijoje

Dainius Genys
Vytauto Didžiojo universiteto
Andrėjaus Sacharovo demokratinės plėtros tyrimų centras
El. paštas: dainius.genys@vdu.lt

Lietuvių laisvėjimas po Nepriklausomybės paskelbimo neišvengiamai persipynė tiek su išsivadavimu iš sovietinių traumų, tiek su įsigalinimu XXI amžiaus tektoninių modernizmo lūžių kaleidoskope. Abi šios jėgos mažą tautą užklupo visu savo svoriu, pasikeitė santvarka, tačiau nedingo įprotis permainas sieti su visuomenės reformomis, o ne asmeniu. Nekeista, jog tikrąsias pasekmes dar tik imame suvokti: viena vertus, su didžiuliu patosu švenčiame vlastybės šimtmetį, o kitą vertus, apklausos rodo, kad 56,7% visų apklaustųjų jautėsi nereikalingi gyvendami Lietuvoje. Kelis pokomunistinius dešimtmečius bandoma įtikinti, kad naujas žmogus turi atsirasti kaip naujos visuomenės padarinys, tačiau žmonės ir toliau vienas kitą moraliai žemina, užgaulioja ir žlugdo. Performuluojant V. Kavolio žodžius – kaip gyvena iš tikrųjų dabartinis lietuvis ir iš kur jis ima jėgų gyventi? Kas yra didieji tautos savikūros bei laisvos asmenybės saviugdos laidininkai? Kur bei kaip žmogus jaučiasi istorijos niekinamas ir kaip jis kovoja prieš savęs išniekinimą?
Straipsnio tikslas – išskleisti išvykusių lietuvių emocijas ir aptarti subjektyvias jų patirtis. Empirinis tyrimas (2018 m. vasaris-kovas) suteikė įvairialypės informacijos apie išvykusiųjų emocijų rinkinius (pvz., pyktis, liūdesys, baimė, neviltis ar net pasibjaurėjimas), išsakomus tiek asmeniniuose, tiek abstrakčiuose pavyzdžiuose, apimančiuose tiek tarpasmeninius santykius, tiek santykius su valdžia. Akivaizdu, kad tokiais emocijų ištekliais negali remtis pozityvūs santykiai nei patirtys, neretai peraugančiais į dalies žmonių išgyvenamą nerimą ar net socialinį kentėjimą, kas ilgainiui paskatina nuspręsti išvykti ir formuotis ilgai išliekančioms nuoskaudoms tėvynės atžvilgiu.